Aš ne tiek pasitikiu savimi, kiek pasitikiu savo vaiku.
NĖRA NIEKO PASTOVIAU UŽ LAIKINUMĄ arba kodėl mes vis kažko laukiame, skubame gyventi.
Augindama pirmagimį aš vis laukiau. Laukiau, kada jis pirmąkart sąmoningai nusišypsos, kada pradės nulaikyti galvytę, kada pradės juoktis, vartytis, sėdėti, ropoti, vaikščioti, kalbėti ir t.t. Aš vis laukiau, nes atrodė, kad su nauju etapu bus lengviau (o buvo visaip), kad bus kažkas kitaip. Uždavinėjau sau galybę klausimų, nerasdama atsakymų, juos susigalvodavau pati ir tai, tam tikra prasme, varė į neviltį. Dabar tą etapą aš sau įsivardinu kaip „pirmojo vaiko sindromas“. Ir suprantu, kad buvo taip, kaip turėjo būti. Matyt, tai neišvengiama.
Antragimis auga visiškai kitaip. Aš ne tiek pasitikiu savimi, kiek pasitikiu savo vaiku. Suprantu, kad visi etapai yra laikini, kad viskas praeina. Aš nieko nelaukiau ir nelaukiu, nes laikas lekia nepastebimai ir vienas raidos etapas veja kitą, kartais net nespėju susigaudyti.
Ir vis pagalvoju, kaip būtų auginant trečią? 🤔🤭
Šiandien lygiai trys metai ir aštuoni mėnesiai, kai aš esu dviejų vaikų mama. ♥️
Kadangi ilgalaikį žindymą su antru vaiku išmokau priimti kaip natūralų procesą žindyme, tai šis berniukas nuotraukoje žindomas pagal poreikį iki kol pats natūraliai nusijunkys.
Ar išgyvenote/išgyvenate „pirmojo vaiko sindromą“? Pasidalinkite. Lauksiu pabendrauti su Jumis komentaruose. 😇
